Pradžia / Naujienos / Tautinis Paveldas: Kepurės XIX – XX Amžiuje

Tautinis Paveldas: Kepurės XIX – XX Amžiuje

tautinis paveldas

1. Kūgio formos avikailio kepurė, su natūralaus lino pamušalu. Pasiūta rankomis.

Avikailiai buvo išdirbami įvairiais būdais, dažniausiai rauginami, džiovinami, tempiami.

XXa. pradžioje yra minima, kad pačios seniausios Šiaulių apskrities kepurės buvo kūgio formos – „kaip čerpės“, kartais net iki 50cm aukščio. Jos buvo siūtos iš baroniukų arba iš milo, dedant ir vatos. Kepurių forma buvo nusižiūrėta iš turtingųjų bajorų ir žydų nešiojamų.

Panašios formos kailinės kepurės buvo nešiojamos Lietuvoje 18 – 19a.

2. Puošni avikailio kepurė su kailine karūnos formos dekoracija ir su natūralaus lino „išverstu pamušalu“

Tokios panašios formos kepurės buvo siūdinamos taip pat iš ilgesnio plauko kailių kaip lapės, kiaunės, barsuko. Kepurės forma puošni ir praktiška, su nuleidžiamomis ausinėmis, kurias galima pakėlus prisegti.

3. Avikailio kailio kepurė su raišteliais

Šilta, jauki, lengva ir unikali. Tokias kepures Lietuvoje nešiojo moterys kas dieną, pakeisdamos dažniausiai dėvimas skaras.

4. Avikailio kailio kepurė, pasiūta su natūralaus lino pamušalu, įsiūtu rankomis.

Nuo XVIa. Lietuvoje nešiotos  aukštos smailiaviršūnės kūgio pavidalo žieminės kepurės. Kada tiksliai pradėtos tokios formos kailinės kepurės nešioti nėra žinoma, tačiau jau 1865m. Julijaus Kosako (Juliuz Kossak, 1824-1899) dviejų  ginkluotų Lietuvos kilmingųjų piešinyje lietuviai vaizduojami su labai aukštomis kailinėmis kepurėmis.

Galima tik spėti, kad galbūt tai yra aukštųjų kailinių kepurių nešiosenos pavyzdys, kuriuo galėjo sekti ir kitų socialinių sluoksnių gyventojai. Kadangi kepurės nebūdavo labai aukštos, dažnai jas pažemindavo įduobdami smailiąją kepurės viršūnę arba aukštyn atlenkdami apačios kraštus.

XIXa. pabaigoje – XXa. pradžioj kūgio formos kepurės Lietuvoje buvo populiarios  dėl nesudėtingos pasiuvimo  formos ir praktiškumo. Aukštas kūgio formos kepures daugiausia nešiodavo vyrai.

5. Avikailio formos kepurė su ausinėmis „Šalmelis“

Panašios formos kepurės buvo siūdinamos iš avikailių, forma galėjo kiek skirtis pagal skirtingus regionus Lietuvoje.

Kepurės su atlenkiamais nesurišamais arba surišamais ausiniais labiausiai buvo paplitusios Žemaitijoje ir Aukštaitijoje. Taip pat literatūroje minimos turtingųjų lietuvių dėvėtos lapinės kepurės: „Bagotieji nešiojo, kaip jie vadindavo lapinę, ta buvo nuo lapės kailio ir prie kožnos ausies kabančius sklypus turėjo“

Taigi, kepurės su atlenkiamais ausiniais XIXa. viduryje nešiotos Mažosios Lietuvos lietuvių ir žemaičių. Galima pastebėti, kad ilgą laiką šių kepurių forma nekito.

Žieminės kepurės, dažniausiai nešiotos vyresnių vyrų, paprastai buvo siūdinamos iš dviejų rūšių kailių – lapės arba zuikio ir avies. Kai kurių kepurių šoniniai ir užpakaliniai atvartai būdavo neperkirpti, nuolat dengiantys kaklą, niekada į viršų nepakeliami ir nerišami. Ausinės kepurės labiausiai paplitusios buvo vakarų Lietuvoje.

Kai kuriuose Rytų ir Vidurio Lietuvos rajonuose jos atsirado gana vėlai. Širvintų, Iganlinos, Švenčionių rajonuose pradėtos nešioti tik XXa. antrame dešimtmetyje.

Šiaulių apskrityje ausinės pirktinės kepurės pasirodė tik po 1914 metų. Apie 1900m. „atsirado gatavos krautuvėse kepurės, kurių viršutinioji medžiaga buvo ruda oda. Jos buvo su ausimis ir apsiūtos baroniukais arba šiaip kokia pūkine šviesios spalvos.

Prieš I-ą pasaulinį karą ir po karo tokios kepurės buvo labai madingos ir dar šiandieną jos nėra išnykusios“.

XIXa. pabaigoje – XXa. visoje Lietuvoje šio tipo kepurės dažniausiai buvo vadintos ausinėmis kepurėmis. Tačiau pavadinimas neretai priklausė ir nuo to, kokiu kailiu buvo apsiuvama kepurė. „Zuikinėmis““ buvo vadinamos Joniškio, Jurbarko, Kelmės, Panevėžio, Pakruojo, Skuodo, Šiaulių, Ukmergės, Prienų rajonuose, „lapinėmis“  –  Lazdijų, Varėnos, Skuodo, Prienų rajonuose, „kiškinėmis“ – Biržų rajone, „šeškinėmis“ – Ukmergės ir Skuodo apylinkėse.

6. Vilnonių siūlų kepurė, išmegsta lietuvių liaudies raštais, puošta su lapės kailio bumbulu